Asmeniškas pasakojimas apie paskutinius Braškės gyvenimo metus ir pamokas, kurias atnešė rūpinimasis senstančiu šunimi. Apie besikeičiančią kasdienybę, komforto, savarankiškumo ir gyvenimo kokybės svarbą bei patirtį, tapusią „Silver Whiskers“ filosofijos dalimi.
Apie tai, kaip Braškė keitė mūsų šeimos gyvenimą ir kaip iš jos istorijos vėliau gimė „Silver Whiskers“, jau pasakojo mano dukra Julija. Aš norėčiau papasakoti apie kitą jos gyvenimo dalį – paskutinius metus.
Braškė su mumis pragyveno beveik 18 metų. Pirmieji sidabriniai plaukeliai jos snukutyje atsirado dar gerokai anksčiau – po sunkaus įvykio, kai devynerių metų ją stipriai sužalojo kitas šuo. Tąkart pirmą kartą rimtai išsigandome, kad jos neteksime. Būtent tada susipažinome su veterinare Ingrida. Ji padėjo Braškei išgyventi ir pasveikti, o mūsų ryšys išliko iki šiol – dabar ji prižiūri ir mūsų kitą Braškutę.
Po gydymo Braškės snukutyje atsirado vis daugiau sidabrinių plaukelių. Kartais, žiūrėdama į jos pražilusį snukutį ir sidabrinius ūsus, pagalvodavau, kaip gaila, kad mūsų ir mūsų augintinių gyvenimai teka skirtingu greičiu.
Pati Braškė, rodos, nė nemanė senti. Ji liko tokia pat smalsi ir žaisminga, noriai valgė, norėjo eiti į lauką, uostinėti ir tyrinėti pasaulį.
Vėliau pamažu pradėjo rastis ir rimtesnių sveikatos problemų. Vieno sunkaus širdies nepakankamumo priepuolio metu jos būklė buvo labai sunki. Veterinarė suleido vaistų, paskyrė gydymą namuose. Braškė po to atsigaudinėjo nelengvai, ir man tuomet atrodė, kad po tokio įvykio jos gyvenimas jau bus visai kitoks. Bet ji atsigavo. Ir vėl norėjo į lauką. Vėl domėjosi aplinka, viską uostinėjo, tyrinėjo ir džiaugėsi tais pačiais dalykais kaip anksčiau.
Turbūt tai mane paskutiniais jos metais stebino labiausiai – kad net silpstant kūnui jos noras gyventi ir domėtis pasauliu niekur nedingo.
Ne tik gyvenimo trukmė
Esu biomedicinos mokslų daktarė ir daug metų dirbau visuomenės sveikatos stiprinimo, ligų profilaktikos bei sveikatos priežiūros srityje. Todėl man visada buvo artima sveiko gyvenimo trukmės sąvoka – ne vien bendras nugyventų metų skaičius, bet ir tai, kiek iš tų metų žmogus gali gyventi būdamas geros sveikatos, išlikti savarankiškas ir džiaugtis gera gyvenimo kokybe.
Braškės senėjimas privertė mane į sveiko gyvenimo trukmės idėją pažvelgti ir per mūsų augintinių gyvenimą. Visi norime, kad jie būtų su mumis kuo ilgiau. Tačiau man ne mažiau svarbu ir tai, kaip jie tuos metus nugyvena – ar gali judėti, gerai ilsėtis, domėtis aplinka, bendrauti ir likti įprasto šeimos gyvenimo dalimi.
Kaip ir žmonių sveikatai, taip ir senėjančio augintinio savijautai daug įtakos turi kasdienybė – judėjimas, tinkama mityba, poilsis, protinė veikla, bendravimas ir ryšys su žmogumi bei reguliari sveikatos priežiūra. Apie tai verta galvoti dar tada, kai rimtų problemų nėra.
Ne todėl, kad galėtume garantuoti ilgesnį gyvenimą. O todėl, kad norisi padėti savo augintiniui kuo ilgiau gyventi gerai – išlikti aktyviam, savarankiškam ir mėgautis jam įprastu gyvenimu.
Senstant šuniui keičiasi ir visos šeimos gyvenimas
Paskutiniais Braškės metais širdies nepakankamumo epizodai iš pradžių buvo reti, vėliau dažnėjo. Su veterinarės Ingridos pagalba išmokau juos atpažinti ir žinoti, ką tuo metu turime daryti. Atsirado vaistai, naktiniai kėlimaisi, dažnesni vizitai pas veterinarę ir tyrimai, kurių atsakymų visada laukdavau su nerimu. Vėliau prisidėjo inkstų nepakankamumas, Braškė pradėjo prasčiau matyti, kol galiausiai visai apako.
Tačiau ji liko ta pati Braškė – smalsi, norinti būti šalia ir dalyvauti mūsų gyvenime.
Labai svarbus tapo režimas. Keldavomės ir valgydavome panašiu metu, stengėmės išlaikyti pastovią dienos rutiną. Į lauką eidavome ir tada, kai jai jau buvo sunkiau vaikščioti – dalį kelio ji nueidavo pati, kitą dalį nešdavau, vėliau pradėjau naudoti nešyklę.
Keitėme ir namus. Po sunkesnių epizodų nusilpdavo kojytės, todėl atsirado neslystantys takeliai. Laiptus užtvėrėme, kai pastebėjome, kad jais lipti jai tapo nesaugu.
Braškė vis labiau laikėsi šalia manęs, sekiodavo iš vieno kambario į kitą, ieškodavo mano artumo. Tačiau jos priežiūra pamažu tapo visos šeimos rūpesčiu. Kai man reikėdavo išvykti, vaistus ar maistą duodavo jaunesnioji dukra arba vyras. Visi žinojome jos dienos ritmą, kada reikia paduoti vaistus, kada pamaitinti, į ką atkreipti dėmesį.
Ir kartu keitėsi mūsų pačių gyvenimas. Aš rečiau išvykdavau, kitaip planuodavau atostogas, vis sunkiau būdavo Braškę ilgesniam laikui palikti vieną. O šeimos nariams tekdavo prisitaikyti prie jos priežiūros tada, kai manęs nebūdavo.
Turbūt tik tuomet iki galo supratau, kad augintinio senėjimas keičia ne tik jo, bet ir visos šeimos kasdienybę. Atsiranda daugiau atsakomybės, daugiau planavimo, daugiau rūpesčio. Bet kartu atsiranda ir labai stiprus bendrumo jausmas – visi žinome, kad rūpinamės tuo mažu šeimos nariu, kuris tiek metų buvo šalia mūsų.
Viena sunkiausių pamokų
Sunkūs buvo ne tik Braškės priepuoliai. Kartais iš aplinkinių išgirsdavau: „Gal jau laikas ją paleisti.“ Ir man tai buvo labai sunku priimti. Po sunkaus epizodo atrodydavo, kad viskas pasikeitė negrįžtamai. Tačiau Braškė atsigaudavo – ir prieš mane vėl būdavo tas pats mažas šuo. Ji norėjo valgyti, eiti į lauką, uostinėti, domėtis aplinka, būti šalia mūsų.
Viena iš sunkiausių jos senatvės pamokų buvo suprasti, kad viena labai bloga diena dar ne visada pasakydavo, kokia bus kita. Senatvė nėra tiesi linija. Būna labai sunkių laikotarpių, o paskui ateina geresnė diena – ir vėl pamatai smalsumą, norą judėti, dalyvauti kasdienybėje.
Kai dabar galvoju apie beveik 18 Braškės metų su mumis, esu dėkinga už kiekvienus iš jų. Tačiau paskutiniai jos gyvenimo metai mane išmokė mažiau žiūrėti į patį metų skaičių ir daugiau – į tai, kaip šuo tuos metus gyvena.
Jie išmokė mane stebėti ne vien diagnozes ir tyrimų rezultatus. Klausti paprasčiau: kaip ji jaučiasi šiandien? Ar jai patogu? Ar ji dar nori eiti į lauką, smalsauti, ieškoti mūsų draugijos?
Ir dar supratau, kad augintinio savijauta labai glaudžiai susijusi su visos šeimos gyvenimu. Kai jam lengviau judėti, ilsėtis ir kuo daugiau dalykų atlikti pačiam, ramiau ir tiems, kurie juo rūpinasi. Tada lieka daugiau vietos ne vien priežiūrai ir nerimui, bet ir paprasčiausiam buvimui kartu.
Šiandien turbūt taip ir suprantu „Silver Whiskers“ prasmę – padėti vyresniam augintiniui kuo ilgiau išsaugoti visavertį, jam įprastą gyvenimą, o jo žmogui – jaustis ramiau ir užtikrinčiau keliaujant per šį gyvenimo etapą kartu.